Augalų imunitetas

Svarbiausia augalo ligos priežastis – pažeista pusiausvyra sistemoje ir pačiame organizme, ir jo aplinkoje. Ir miškuose, ir soduose epidemijos ir kenkėjų antplūdžiai kyla tik dėl pažeistos ekosistemos pusiausvyros. Labiausiai tam „pasitarnauja“ chemija, naikinanti visus ir, beje, pačius naudingiausius organizmus, saugančius mūsų ir augalų sveikatą. Ir mineralinės trąšos! Kuo labiau pažeista ekosistema, kuo mažesnė joje biologinė įvairovė (atsižvelgiant į vietos sąlygas), tuo didesnė tikimybė, kad joje gyvena ne visiškai pilnaverčiai organizmai, kadangi pilnavertė gyvybė galima tik harmoningoje, gerai subalansuotoje sistemoje. Tokias vietas nedelsdami „tikrina“ bakterijos, grybeliai ir virusai. Kuo labiau pažeista pusiausvyra, tuo labiau išplinta patogeniniai organizmai. Vabzdžiai kenkėjai – tai greičiau visuotinės chemizacijos pasekmė, o ne natūralus reiškinys. Natūralios gamtos sistemose vyrauja didelė tiek augalų, tiek vabzdžių įvairovė. Čia nėra „kenksmingų“ rūšių, o augalai nejaučia jokios vabzdžių daromos žalos. Vabzdžių daroma žala patiriama tik kultūriniuose soduose ar miškuose, kur jų kiekis „reguliuojamas“ insekticidais. Insekticidai išnaikina ne tik visus vabzdžius, bet ir dirvos organizmus, jei patenka ant žemės. O dėl to net keičiasi augmenijos rūšių sudėtis.

Surašė Ingrida Žitkauskienė

Augalų mityba.

Augalų mityba – tobulas procesas, kuomet vyksta nuolatinis, nenutrūkstantis organikos skaidymas dirvos paviršiuje. Šis procesas ir yra tikrasis derlingumas. Tam būtinos sąlygos – drėgmė, šiluma, deguonis ir, svarbiausia – maistas mikrobams, tai yra šviežios augalų liekanos dirvos paviršiuje. Humusas – tai tik atsargos „juodai dienai“. Maždaug pusę viso augalų maisto sudaro anglis, apie 20% deguonis, apie 15% – azotas, apie 8% – vandenilis ir tik 7% – mineralinės medžiagos. Matome, kad iš dirvos atsargų augalai patenkina tik 7% savo poreikių. Anglį anglies dvideginio pavidalu ir deguonį gauna tiesiai iš oro. Azotu juos aprūpina azotą fiksuojančios bakterijos ir grybeliai – endofitai, gyvenantys augalų audiniuose. Azotą jie taip pat ima iš oro. Atmosferos ore azoto yra 78,3% – didžioji dalis. Vandenilis gaunamas iš vandens. Žinoma, kad dirvoje ne visi junginiai vienodai tirpūs ir ne visi lengvai įsisavinami. O kai kurie mineralai (fosforas ir kalis) yra labai tvirtuose junginiuose, kuriuos suskaidyti gali tik grybelių fermentai. Patys augalai iš humuso atsargų jų negali pasiimti. Maitindamiesi per šaknis, šiuos mineralus jie gali gauti dviem būdais: kai tokie junginiai įsiurbiami jų susidarymo metu ir su simbiontų, t.y. grybelių, pagalba. Nenutrūkstantis organikos skaidymo procesas susijęs ir su mityba per lapus – anglies dvideginis patenka į pažeminį oro sluoksnį, taip pat didelė anglies dvideginio dalis nusileidžia į dirvą, kur virsta anglies rūgštimi. Mityba per lapus – tai fotosintezė. Kad tai vyktų normaliai, reikalingas geras vandens tiekimas. Kai trūksta vandens, augalai uždaro savo lapų angeles, todėl į lapus nebepatenka anglies dvideginis ir sutrinka šilumos apykaita. Be to, vanduo yra vandenilio šaltinis pirminio cukraus gamybai. Gamtos sistemose didžiąją dalį vandens dirva gauna iš atmosferos kondensuojantis drėgmei. O kultūrinėmis sąlygomis stengiamasi, kad dirva būtų šilta, o tai sumažina kondensaciją. Lieka du vandens tiekimo būdai: laistymas ir mikorizė. Iš visų laistymo būdų tik lašinis laistymas – geras augalų aprūpinimas vandeniu. Geriausiai šį darbą atlieka mikorizė. Padidindamas šaknų įsiurbiamąjį paviršių iki 100 ir daugiau kartų, grybas patikimai ir be sutrikimų tiekia augalui vandenį.

Teksto autorė: Ingrida Žitkauskienė

Humuso susidarymas gamtoje

Teksto autorė Ingrida Žitkauskienė

Kas būtina žinoti apie biohumusą?

Būtina žinoti!

• Biohumusas veikia iki 5 metų.
  
• Jis neturi kvapo ir jį malonu laikyti rankose.
  
• Laikomas biohumusas net ir išdžiūvęs nepraranda savybių.
• Biohumuso sugebėjimas atstatyti dirvos struktūrą yra daug labiau vertinamas už trąšos savybes.
• Nebūtina papildomai naudoti mineralinių trąšų.
• Atitinka visus ekologinių standartų reikalavimus.
  
• Dirvos rodikliai – humusas, mikroflora, gerėjanti struktūra.
• Biologinį humusą galima pakeisti mėšlu santykiu 1 t biologinio humuso = 10 t mėšlo.
• Biohumusas padeda suformuoti tinkamą dirvožemio struktūrą: kanalų, urvelių tinklą. Jais tekantis paviršinis vanduo, užtikrina oro cirkuliaciją į gilesnius dirvos sluoksnius bei leidžia anglies dioksidui (be kurio negali tirpti mineralai) nusileisti žemyn, į podirvį.
  

Biohumusas puikiai tinka:

• Daržovių ir kitų daržo augalų sodinimui ir tręšimui.
  
• Sodinukams sodinti.
  
• Vaismedžių, vaiskrūmių, vejų bei uogienojų tręšimui.
  
• Kambarinėms ir lauko gėlėms bei kitiems dokoratyviniams augalams sodinti, persodinti bei tręšti augimo metu.
  
• Sėkloms daiginti.
• Dirvožemiui atgaivinti.
  

KODĖL BIOHUMUSAS?

• Veikia kaip augimo stimuliatorius.
  
• Dirvoje išlieka aktyvus iki 5 metų.
  
• 10 kartų veiksmingesnis už mėšlą.
  
• Biohumuse esančios organinės ir mikrobiologinės medžiagos gerina dirvos struktūrą, greitai atstato natūralų dirvos derlingumą.
  
• Neinertiškas - augalai ir sėklos iškart reaguoja į šias trąšas.
  
• Pagreitina sėklų sudygimą, augalų augimą bei žydėjimą, 2-3 savaitėmis paankstina derlių.
  
• Suteikia augalams stiprų imunitetą padidindamas jų atsparumą bakterinėms ligoms ir puvėsiams, nepalankioms oro sąlygoms.
  
• Padeda prigyti persodinamiems augalams.
  
• Puikiai veikia gėlių augimą, užtikrina gausesnį ir ilgesnį gėlių žydėjimą.
  
• Pagausina daržovių derlių bei skonines jo savybes.
  
• Suriša sunkiuosius dirvos metalus ir radionuklidus, neleidžia augalams kaupti nitratų.
  
• Sumažina neigiamą rūgštingumo įtaką, trukdo plisti įvairių rūšių augalų sukėlėjams.
  

Biraus biohumuso naudojimo normos

Biohumusas – šiuolaikiškai žemdirbystei

Biohumusas — tai organinės medžiagos, kurios susidaro mezofiliniu procesų metu sąveikaujant sliekams ir mikroorganizmams, kai perdirbamo substrato temperatūra svyruoja nuo 10 ⁰ C iki 32⁰ C. Kitaip tariant biohumusas yra sliekų perdirbtas mėšlas kompostuotas su organinėmis medžiagomis. Taip gaunamos visiškai stabilizuotos organinės trąšos, kuriose yra daug humuso. Humuso kiekis apskaičiuojamas padauginant organines anglies kieki iš koeficiento (Vid. = 1,724). Biohumuse yra daug biologiškai aktyviu mikroorganizmų ir fermentų, didelė drėgmės sulaikymo geba, o taip pat jis turi įvairių maistingųjų elementų, kuriuos lengvai įsisavina augalai. Biohumuse yra ir augalų augimo hormonų bei huminių medžiagų, reguliuojančių augalų augimą. Trešiant augalus biohumusu, skirtingai nei mineralinėmis trąšomis, išsaugomas dirvos derlingumas (nealinamas dirvožemis), 7-10 kartų sumažėja nitratų vaisiuose ir daržovėse. Be to, kitaip nei įprastame komposte, čia yra antibakterinių ir antigrybelinių peptidų ir šiuos kenkėjus atbaidančių medžiagų.

Vaizdžiai kalbant, sliekas — pačios gamtos sukurtas unikalus biologinis fabrikas. Sliekai milijonus metų nepastebimai nuolat valė Žemę nuo organiniu atliekų. Sliekų prarytos augalinės, mikrobinės ir gyvulinės organinės medžiagos jų virškinimo trakte, tarsi biologiniame reaktoriuje, virsta daugeliu fiziologiškai aktyvių medžiagų, tai yra vyksta stebuklingas atlieku virsmas „auksu“. Žmogui tenkanti užduotis - plačiai panaudoti šio gamtos technologijų ir pritaikyti ją vis augančiam ekologijos problemų sprendimui.

Tyrimo metodai ir rezultatai:        

Tyrimų parametrai	Tyrimo rezultatai	Tyrimo metodas
	Lauko ir šiltnamio daržovėms, sėkloms daiginti ir gėlėms tręšti
PH KCI	7,8	LST EN 12176-2000
Sausos medžiagos %	40,4	LST EN 12880-2002
Sausoje medžiagoje:
Organinė anglis %	37.26	ISO 10694:1995
Bendras azotas (N) mg/kg	19980	LST EN ISO 13342-2000
Bendras fosforas (P) mg/kg	4174	LAND 78-2006
Bendras kalis (K) mg/kg	15257	MN 1984
Nuo bendro rūgščių kiekio:		Titrimetrinis Method Agricultural Chemical Analysis Method 5.4 Cabi Publishing, 2002
Huminių rūgščių %	3,86
Fulvo rūgščių %	3,7

Daržo augalų kaiminystė

Augalai, kaip ir žmonės, – ne visada patenkinti vienas kito kaimynyste. Gamtoje šią problemą augalai sprendžia patys, o darže jų kaimynystei galime daryti įtaką. Ne tik galime, bet ir turime. Juk nuo to priklauso mūsų derlius.

Gamtoje augalai auga tam tikra tvarka. Jie prisitaiko prie klimato ir dirvožemio sąlygų bei vieni prie kitų. Yra žinoma, kad viename kvadratiniame metre natūralios pievos auga apie 50 rūšių augalų. Parenkant kaimynus darže, pravartu atsižvelgti į tai, kad jiems abiems tiktų dirva ir joje esančios maisto medžiagos, jie panašiai mėgtų šilumą ir drėgmę.

Tinkama kaimynystė suteikia geresnes augimo sąlygas (šviesos, maisto medžiagų naudojimą), sumažina ligų ir kenkėjų plitimą, augalai ne taip alina dirvožemį. Kartais augalai, augantys greta, atstoja atramą (kukurūzai ir vijoklinės pupelės) ar suteikia užuovėją.

Kaip išrinkti daržo kaimyną?

•Nederėtų greta auginti vienos šeimos, t. y. giminingų augalų, nes tokiems reikalingos vienodos maisto medžiagos, toks pat šviesos ir drėgmės poreikis, juos puola tie patys kenkėjai ir ligos.

•Nereikėtų greta ir tankiai sodinti vienodo aukščio ir lapijos augalų.

•Kaimynystėje reikėtų auginti augalus, kurių šaknų sistema skverbiasi giliai ir sekliai – taip išvengtume jų konkurencijos dėl vandens ir maisto medžiagų. Sekliai šaknijasi ridikėliai, kaliaropės (20 cm), špinatai, agurkai, svogūnai (30 cm); vidutiniškai sekli žemaūgių pupelių (45 cm), žirnių, salotų, pomidorų, žiedinių kopūstų (60 cm) šaknų sistema; giliai šaknijasi (daugiau kaip 75 cm) burokėliai, morkos, smidrai.

Augalai gydo, augalai sargdina

Kaimynystėje augančios daržovės gali stimuliuoti vienas kito augimą, apsaugoti nuo ligų ar atbaidyti kenkėjus. Kiekvienas augalas ar jų liekanos išskiria į aplinką specifinius junginius – fitoncidus, kurie gali veikti šalia augantįjį: reguliuoti augimą, sėklų dygimą, daigų vystymąsi, gali atbaidyti ar traukti kenkėjus, padėti apsisaugoti nuo ligų ar augalą „susargdinti“.

Morkos nemėgsta bulvių, burokėlių kaimynystės. Jų nereikėtų sėti greta kitų šios šeimos augalų.

Jos auginamos šalia žirnių, česnakų, svogūnų, porų, salotų ir prieskoninių daržovių: mairūnų, rozmarinų, šalavijų, pastarnokų, gelteklių. Porai atbaidys morkines muses, o svogūnai apsaugos morkas nuo morkinių musių, blakučių, amarų. Morkos taip pat neliks skolingos ir saugos svogūnus nuo svogūninių musių, kandžių ar svogūninių paslėptastraublių. Todėl šie augalai labai dera vienas šalia kito.

Svogūnai ir česnakai nemėgsta pupelių ir žirnių kaimynystės, o fitoncidinės svogūnų ir česnakų medžiagos stabdo jų augimą. Tačiau svogūnai, augdami šalia ridikėlių ir ridikų, sumažina netikrosios miltligės ir kekerinio puvinio grėsmę. Nematodus nuo svogūnų ir česnakų veja šalia augančios medetkos ar trūkažolės. Nors svogūnai ir česnakai nemėgsta pupelių, tačiau pupeles, augančias šalia česnakų, mažiau puola bakteriozės. Pupelės gerai auga šalia salotų, burokėlių, morkų, agurkų, bet atokiau nuo svogūnų. Vijoklinės pupelės puikiai sutaria su šalia augančiais žemaūgiais agurkais ir pomidorais.

Šalia svogūnų puikiai jaučiasi ir burokėliai, bet šalia pastarųjų česnakai, bulvės, vijoklinės pupelės, špinatai augs prasčiau. Draugiškai šalia burokėlių auga žemaūgės pupelės, porai, kaliaropės, žirniai, salotos, salierai, agurkai, ridikėliai.

Porai gerai auga šalia salotų, salierų, morkų, puikiai jaučiasi tarp braškių, šalia serbentų krūmų.

Kopūstai draugiškai bendradarbiauja ir gerai auga šalia krapų, salierų, salotų, ankstyvųjų bulvių, burokėlių, svogūnų ir česnakų, pastarnokų bei kai kurių vaistažolių (vaistinių medetkų, nasturčių, trūkažolių, juozažolių ir kitų). Svogūnai saugos kopūstus nuo vabzdžių kenkėjų; krapai – nuo drugelių bei vikšrų; šalavijai – nuo muselių; salierai atbaidys baltukus ir kopūstines sprages (ypač nuo daigų), o porai – kopūstinius pelėdgalvius; pastarnokai vilios naudinguosius vabzdžius. Šie kenkėjai nepakenčia aštrių ir specifinių serenčių, nasturčių, citrininių melisų, rozmarinų, salierų, morkų, pastarnokų aromatų.

Kai daržovių ir prieskoninių augalų aromatai susimaišo, kenkėjai praranda orientaciją. Tarp kopūstų naudinga sėti pelynus, šalavijus, pankolius, anyžius, agurkles. Šalia augdamos medetkos saugos kopūstinių daržovių šaknis nuo puvinio ir fuzariozės. Pomidorai saugos kopūstus nuo amarų, ridikėliai ir česnakai – nuo vabzdžių kenkėjų, tačiau jie bus nedraugiški vieni kitiems.

Šalia žiedinių kopūstų tarpsta salierai, pupelės, šalia baltagūžių – burokėliai, svogūnai, agurkai, morkos, salotos, žirniai, salierai, pupelės, ankstyvosios bulvės.

Agurkai, augdami tarp krapų, puikiai su jais sutaria, bet su sąlyga, jei krapų auga nedaug. Iki pat šalnų puikiai jaučiasi ir dera agurkai, besivejantys aplink kukurūzus arba saulėgrąžas. Tačiau agurkai nemėgsta bulvių, pomidorų, salierų, žemuogių ir aromatinių žolių kaimynystės, bet vešliai auga šalia salotų, žirnių, pupelių, petražolių. Svogūnai ir česnakai saugo juos nuo grybelinių ligų, ypač agurkus nuo miltligės, ridikėliai ir ridikai – nuo erkių ir lapgraužių. Šalia auginami bazilikai saugos agurkus nuo miltligės ir dvisparnių vabalų.

Pomidorai draugiškai bendrauja su petražolėmis, šparagais, lapiniais salierais, salotomis ir ankstyvaisiais kopūstais, teigiamai veikia šalia augančias morkas, špinatus, o šalia pomidorų auginami svogūnai, česnakai ar medetkos ir dilgėlės saugos juos nuo grybelinių ligų, ridikai atbaidys erkutes. Nejaukiai pomidorai jausis šalia bulvių (tos pačios ligos ir kenkėjai), pupų, žirnių, pankolių. Puikiai sutaria greta auginami pomidorai ir bazilikai, o pastarieji, auginami šalia kopūstų, bus apsaugoti nuo amarų ir kitų kenkėjų. Serenčiai (tagetės), medetkos, trūkažolės saugo pomidorus nuo ligų ir nematodų.

Neblogai kaimynystėje auga kaliaropės ir salotos: salotų derlius nuimamas anksčiau nei kaliaropių.

Garstyčios, augančios prie žirnių, apsaugos pastaruosius nuo žirninių vaisėdžių ir skatins augimą.

Teigiamai žirnius veiks ir greta auginami salierai, svogūnai, bulvės, kmynai. Pastarieji yra draugiški pupoms, bulvėms, burokėliams, kopūstams, nes neigiamai veikia kopūstinius baltukus.

Į braškes ar žemuoges įsodinti česnakai ar svogūnai apsaugos nuo žemuoginio pilkojo puvinio, vaistinės medetkos, trūkažolės – nuo kenkėjų, petražolės atbaidys sraiges. Šie augalai draugiškai sugyvens su pupelėmis, salotomis, burokėliais, ridikėliais, tačiau nemėgsta kopūstų ir aviečių kaimynystės.

Bulvės draugiškai sutars ir bendradarbiaus su greta augančiais kopūstais, pupomis, pupelėmis, kukurūzais, bet neigiamai – su morkomis, agurkais, moliūgais, pomidorais, žirniais. Greta augantys krienai sustiprins bulvių atsparumą įvairioms ligoms, česnakai, nasturtės, medetkos, trūkažolės atbaidys kolorado vabalus, o kiauliauogės ir balandos (ta pati šeima) draugiškai pasidalys kolorado vabalų antpuoliu. Kolorado vabalus atbaidys ir po bulvėmis išmėtyti supuvę svogūnų lukštai.

Daržovių skiepijimas

Ar esate girdėję ką nors apie daržovių skiepijimą? Mes esame inovatyvūs, tad dalinamės sukaupta patirtimi su Jumis. Geriausia tokio skiepijimo nauda matoma šaltą ir lietingą vasarą.

Daržovių skiepijimas yra labai paplitęs pietų kraštuose. Skiepijimo esmė yra į tvirtesnes, atsparesnes dirvos svyravimams šaknis įskiepyti augalus, kurių šaknų sistema nėra tvirta. Naujosios šaknys padeda maitintis įskiepiui, o pastarasis savo lapuose vykdo augalui įprastą fotosintezę ir taip verčia toliau augti ir vystytis poskiepo šaknims.

Poskiepis pasirenkamas pagal atsparumą nepalankioms oro sąlygoms ir augimo galingumą, o įskiepis pagal vaisių skonines savybes.

Skiepyti galima įvairiais būdais: suglaudžiant jau sudaigintą įskiepio sėklą įterpiant į stiebą ar į specialiai padarytą poskiepio žaizdą. Sėklų dygimas ir augalo pradinis vystymasis yra skirtingi, tad poskiepiai ir įskiepiai gali būti sėjami skirtingu intervalu, kartais įskiepiai sodinami net 15 dienų anksčiau nei poskiepiai.

Rekomenduoju skiepyti tik giminingas augalų rūšis.

Baklažanai dažniausiai skiepijami į pomidorą, o kartais – į bulvę.

Į moliūgą skiepijami arbūzai ir melionai

Į aguročius taip pat skiepijami arbūzai, melionai ir patisonai.

Šiemet mes patys jau išbandėme agurką įskiepyti į moliūgą. Nuotraukos pridedamos, apie tolimesnius rezultatus informuosiu ateityje.

Skiepijami stiebeliai turi būti tiesūs ir tvirti, geriausia kad būtų panašaus storio. Gana populiarus skiepijimo būdas – abiem augaliukams padaromos liežuvėlio formos įpjovos, viena nukreipiama smailiąja dalimi žemyn, kita aukštyn. Taip augalai tarsi susikabina ir labai gerai vienas prie kito priglunda. Abiejų augalų sėjinukus išvakarėse reikia palaistyti, kad jų audiniai būtų tamprūs. Prieš skiepijant jie išimami iš substrato, tačiau reikia saugoti, kad į būsimo pjūvio vietą nepapultų žemių, tad rankomis jų geriau nečiupinėti. Skiepijant patartina mūvėti guminės pirštinės bei naudoti aštrų skiepijimo peiliuką.

Pirmiausia pjauname moliūgo augaliuką. Reikia pasirinkti maždaug per stiebelio vidurį, gylis turi būti nedidelis, tik iki pusės storumo. Liežuvėlis turi būti nukreiptas žemyn, o jo ilgis apie 0,7 cm. Agurkui reikia padaryti tokį pat pjūvį, tik priešinga kryptimi, kad augalus pavyktų suglausti tarsi sulipinant jų stiebelius į vieną.

Skiepijimo vieta apsukama folija arba prisegama specialiu tvirtikliu. 7–9 dieną, kai agurko skiepas prigyja, atsargiai pašalinama moliūgo viršūnė. Žaizda dezinfekuojama kalio permanganatu.

Sėkmės eksperimentuojant ir laukiam tolimesnių bandymų rezultatų ;)

Biohumuso ištrauka arba "arbata"

Biohumusas buvo plačiai ištirtas Ohajo valstijos universiteto laboratorijoje lauko ir šiltnamio sąlygomis, kur nustatyti aiškus pasikeitimai net ir trešiant dirvą mažais kiekiais biohumuso, nepriklausomai nuo maistingųjų medžiagų kiekio jame. Tyrimas parodė greitesnį sėklų dygimą, spartesnį augimą, žydėjimą, derliaus gavimą. Kadangi maistingų medžiagų kiekiai tik minimaliai įtakoja augalus, iškėlėme hipotezę, kad tai susiję su sliekų perdirbamu kompostu ir mikroorganizmų gausa, kurie gamina natūralius augimo hormonus, absorbuojamus humatuose veri kompostavimo metu. Kadangi daugelis augalų| augimo hormonų yra tirpūs, biohumuso vandeninės ištraukos gali būti tokios pačios efektyvios kaip ir biohumusas.

Ištrauką lengva pagaminti ištirpinant biohumusą vandenyje. Gauta ištrauka naudojama dirvai arba lapams apipurkšti. Skystas biohumusas — puiki papildoma trąša dirvai ir padeda mūsų sodams geriau augti, tad net naudojant ištrauką galima lengvai atsisakyti cheminių trąšų, pesticidų ir fungicidų. Biohumuso ištrauka padeda augalams greičiau augti, maitina augalus ir dirvą, papildo dirvą reikalingais mikroorganizmais, taip pat padeda išvengti ligų ir neutralizuoja toksinių chemikalų likučius sodo ir daržo dirvoje.

Jai pagaminti reikia:

-15 litrų kibiro; 1 litro biohumuso; akvariuminės oro pompos; guminės žarnos, oro kolektoriaus (oro tiekimą padalinti i keletą srovių); 12 1 vandens; filtruojančio audinio maišelio (tinka marlė); saldaus sirupo ar cukraus.

Pritvirtinkite žarnas. lėkite oro kolektorių į kibirą ir įsitikinkite, kad jis siekia kibiro dugną. lėkite biohumuso į filtruojančio audinio maišelį ir įsitikinkite, kad jis dengia oro kolektorių. Įpilkite i kibirą vandens, kad liktu 15 cm nuo viršaus (vanduo - nechloruotas, nes chloras užmuša naudinguosius mikroorganizmus). Įpilkite 30 g sirupo arba 80 g cukraus, kad naudingieji mikroorganizmai galėtų maitintis. Įjunkite akvariumo oro pompą, ir tegul mikstūra bręsta 2-3 dienas. Retkarčiais išmaišykite mišinį, kad greičiau brastų ir mikroorganizmai atsiskirtų nuo kietuų1 dalelių. Po 2-3 dienų ištraukite maišelį su biohumusu ir naudodami marlę perkoškite gautą skystį į kitą kibirą. Kietas biohumuso liekanas galima sudėti į komposto krūvą sode arba įterpti i dirvą.

Gautas skystis turi maloniai kvepėti žeme. Jei ji nekvepia, nenaudokite jo augalams, o išpilkite mišinį į komposto krūvą. Gėlėms ir daržovėms biohumuso ištrauką reikia naudoti nedelsiant, nes gerieji mikrobai greitai pradės nykti, kai oras nebus perduodamas akvariumo oro pompa. Šiuo skysčiu galima apipurkšti lapus ir dirvą aplink kiekvieną augalą. Ji suteiks maisto ir energijos bei palaikys sodo augalus, padės apsiginti nuo ligų ir kenkėjų. Ją galima naudoti kas dvi savaites sode ir darže.

BIOHUMUSAS - sėkloms daiginti ir gėlėms tręšti

Biohumusas spartina sėklų ir daigų prigijimą.

Spartina ir gausina žydėjimą, teigiamai veikia žiedpumpurinių užuomazgų formavimąsi.

Stimuliuoja šaknų atsiradimą, augalų augimą ir vystimąsį.

Poveikis: biohumuse esančios organinės ir mikrobiologinės medžiagos stipriai pagerina dirvos struktūrą, didina humuso sluoksni, pagyvina dirvožemio mikrobiologinį aktyvumą. Tinkamai naudojant biohumusą, augalų sėklos sparčiau sudygsta, daržovių daigai, svogūnėliai, šakniagumbiai, sodinukai geriau prigyja ir įsišaknija. Augalai apsaugomi nuo lapu chlorozės ir kitu ligų, jie tampa atsparesni neigiamiems aplinkos veiksniams, galimam mechaniniam poveikiui ir pažeidimams.

Naudojimo rekomendacijos: įterpiama arba barstoma lokaliai kai sėjamos sėklos ir persodinamos arba tręšiamos kambarinės gėlės. Biohumuso ištrauka laistomos ir purškiamos gėlės, bei mirkomos sėklos. Mirkyti verta sunkiai dygstančias sėklas: morkų, svogūnų, petražolių, burokėlių ir kitų daržovių. Jos mirkomos 1 val. 25-35 ⁰C, vėliau 20-25 ^oC temperatūros vandenyje. Iš viso morkų, petražolių, salierų, pastarnokų, krapų, rūgštynių, svogūnų sėklos mirkomos 48 val., pomidorų, burokėlių, salotų — 24 val., agurkų, melionų, patisonų, aguročių, moliūgų, ridikėlių, ridikų, kopūstų -12 val. Žirnių, pupelių – 4 - 6 val. Išbrinkusias sėklas būtina sėti tik į drėgną žemę, nes sausoje jos žūsta. Skystas biohumusas — puiki papildoma trąša dirvai ir padeda mūsų sodams geriau augti, tad net naudojant ištrauką galima lengvai atsisakyti cheminių trąšų, pesticidų ir fungicidų.

Mirkalą (ištrauką arba dar kitaip vadinamą „arbatą“) lengva pagaminti ištirpinant biohumusą vandenyje. Gauta ištrauka naudojama dirvai arba lapams apipurkšti arba sėkloms mirkyti. Biohumuso ištrauka padeda augalams greičiau augti, maitina augalus ir dirvą, papildo dirvą reikalingais mikroorganizmais, taip pat padeda išvengti ligų ir neutralizuoja toksinių chemikalų likučius sodo ir daržo dirvoje.

Mirkalui pagaminti reikia: 15 litrų kibiro; 1 ltro biohumuso; akvariuminės oro pompos; guminės žarnos, oro kolektoriaus (oro tiekimą padalinti i keletą srovių); 12 1 vandens; filtruojančio audinio maišelio (tinka marlis); saldaus sirupo ar cukraus.

Sudėtis: drėgnė - ne daugiau kaip 60 %, reakcija (pH) -7,8, organinė medžiaga 37,26 %0, bendrasis azotas (N) — 19980 mg/kg, bendrasis fosforas (P) — 4174 mg/kg, bendrasis kalis (K) — 15257 mg/kg, fulvo rūgštys iki 3,7 %, humino rūgštys iki 3,86 %, mikroelementai, amino rūgštys, vitaminai, fitohormonai (augimą reguliuojančios medžiagos), mikroflora.

Kaip pasigaminti  biohumuso ištrauką plačiau galite pasiskaityti: http://ltbiohumus.mozello.lt/m/blog-post/params/blog/9425961/action/edit/post/1070182/ 

Biohumusas - sėkloms daiginti ir gėlėms tręšti.
Sėklų sėjimui ir daigams auginti	Sumaišyti 1 dalį biohumuso ir 3-4 dalis žemių mišinio, arba 5 L/m2
Daigams persodinti į gruntą	70 ml išberti į duobutes sodinant
Vazoninių gėlių persodinimui	Sumaišyti 1 dalį biohumuso su 5-7 dalimis žemių mišinio ir palaistyti
Kambarinėms gėlėms ir dekoratyviniams augalams tręšti	Biohumusas paberiamas aplink augalą (20-30 ml) ir įterpiamas į dirvą kartą per 2 mėnesius

BIOHUMUSAS — lauko ir šiltnamio daržovėms.

Biohumusas gerina mitybinių medžiagų įsisavinimą iš dirvožemio.

Stiprina augalų imunitetą bei apsaugą nuo lapų chlorozės ir kitų fiziologinių ligų.

Spartina gausesnio, sveikesnio derliaus subrandinimą.

 

Poveikis: biohumuse esančios organinės ir mikrobiologinės medžiagos stipriai pagerina dirvos struktūrą, didina humuso sluoksni, pagyvina dirvožemio mikrobiologinį aktyvumą. Tinkamai naudojant biohumusą, augalų sėklos sparčiau sudygsta, daržovių daigai, svogūnėliai, šakniagumbiai, sodinukai geriau prigyja ir įsišaknija. Augalai apsaugomi nuo lapu chlorozės ir kitu ligų, jie tampa atsparesni neigiamiems aplinkos veiksniams, galimam mechaniniam poveikiui ir pažeidimams.

Naudojimo rekomendacijos: įterpiama arba barstoma lokaliai prieš sodinimą arba vegetacijos pradžioje, vėliau visa vegetacijos laikotarpi (aktyvaus augimo metu; prieš žydėjimą; po žydėjimo; formuojantis derliui). Jei dažnai laistote arba lietinguoju periodu biohumusą naudokite dažniau.

Sudėtis: drėgnė - ne daugiau kaip 60 %, reakcija (pH) -7,8, organinė medžiaga 37,26 %0, bendrasis azotas (N) — 19980 mg/kg, bendrasis fosforas (P) — 4174 mg/kg, bendrasis kalis (K) — 15257 mg/kg, fulvo rūgštys iki 3,7 %, humino rūgštys iki 3,86 %, mikroelementai, amino rūgštys, vitaminai, fitohormonai (augimą reguliuojančios medžiagos), mikroflora.

Biohumusas – naudojimo normos augalams
Dirvos gyvybingumui aktyvinti	0,4-0,6 litro/m2 paskleisti dirvos paviršiuje ir iškarto negiliai įterpti
Daržovių daigams auginti	Sumaišyti 1 dalį biohumuso ir 3-4 dalis žemių mišinio, arba 5 L/m2
Daigams persodinti į gruntą	100 ml išberti į duobutes sodinant
Vaiskrūmiai (agrastai, serbentai ir t.t.)	Prieš sodinant, įberti 1 – 1,5 kg biohumuso į kiekvieną duobę, sumaišyti su žeme ir palaistyti.
Obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių, persikų sodinukai	Prieš sodinant, įberti 2,5 – 3 kg biohumuso į kiekvieną duobę, sumaišyti su žeme ir palaistyti.
Braškėms ir kitiems uogienojams	300 ml vienam augalui į duobutę, sumaišyti su žeme ir palaistyti
Papildomas augalų tręšimas vegetacijos periodu	Biohumusas paberiamas aplink augalą (500-600 ml), įterpiamas į dirvą ir palaistomas
Vazoninių gėlių persodinimui	Sumaišyti 1 dalį biohumuso su 5-7 dalimis žemių mišinio ir palaistyti
Kambarinėms gėlėms ir dekoratyviniams augalams tręšti	Biohumusas paberiamas aplink augalą (20-30 ml) ir įterpiamas į dirvą kartą per 2 mėnesius

Biohumuso - vermikomposto gamyba ir savybės

Pavadinimas Kompostas yra kilęs nuo lotynų kalbos žodžio (Compono) - sudėti, sukrauti. Kompostas yra skirtingo mineralizacijos lygio įvairių organinių medžiagų mišinys. Jame esančios ne visai supuvusios įvairios organinės atliekos užtikrina žemės purumą ir ilgalaikę trąšą. Kartu su apirusiomis organinėmis liekanomis jame yra gausybė bakterijų, pelėsinių grybų, sliekų ir kitų gyvybės formų, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai maitinasi organinėmis liekanomis. Fermentų pagalba jas mineralizuoja, paverčia tirpiomis medžiagomis, kurias jau gali iš komposto įsisavinti augalų šaknys. Į dirvą patekęs kompostas suyra išskirdamas pagrindines augalų maistines medžiagas – azotą, fosforą, kalį ir mikroelementus. Tai natūrali trąša, kurios per daug nebūna nei dirvai, nei augalams. Priešingai negu mineralinės trąšos, jis neturi neigiamo šalutinio efekto. Komposto sugebėjimas atstatyti dirvos struktūrą yra daug labiau vertinamas už trąšos savybes.

1995 m. JAV, Kalifornijoje, buvo išvesti hibridiniai sliekai, galintys gyventi, daugintis pramoninėmis sąlygomis ir išskiriantys daug humuso. Kaliforniniai sliekai (Eisenia fetida) organines trąšas perdirba maisto, buities miško, medienos pramonės atliekas, kanalicazijos vandenų nuosėdas, žemės ūkio susikaupusias organines medžiagas. Iš vienos tonos organinės medžiagos sliekai padaro 600 kg ekologiškai švarių organinių trąšų, kurios yra 15–20 kartų veiksmingesnės už įprastines. Humusas susidaro 1,5–2 kartus sparčiau negu kompostuojant atliekas. Pūvančių organinių medžiagų kvapą sliekai sugeba panaikinti per parą.

Sliekai auginami lauke arba patalpoje – fermoje, šildomose sandėliuose ir t.t. Sklypas parenkamas lygus, su nedideliu nuolydžiu vandens pertekliui nutekėti. Auginami sliekai ant asfaltuotų ar betoninių, žvyruotų aikštelių, pievose. Sliekai yra labai jautrūs garsams, naftos produktams. Bet koks sąlytis su kenksmingomis medžiagomis sliekus žudo.

Pašaras sliekams ruošiamas iš anksto prieš 2–8 mėnesius. Jis gaminamas iš žemės ūkyje bei pramonės įmonės susikaupusių organinių atliekų: mėšlo, durpių, šiaudų, maisto atliekų ir t.t. Geriausiai tinka karvių mėšlas, nes jame yra daugiausiai celiuliozės. Kiti tai pat tinka tik patartina dedant sumaišyti su produktais, kurie turi celiuliozės. Į lysvę komposto dedama 15cm sluoksnis, kai sliekai įveisiami nuo pavasario iki rudens; žiemai dedama iki 25–30 cm aukščio. Lysvė kas 15–25 dienų gausiai palaistoma, kad palaikytų 70–80 % drėgmės. Geriausiai sliekai veisiasi esant 15–25 laipsnių šilumos.

Sliekų veiklos reikšmė dirvožemiui

Nuo senų laikų žmogui rūpėjo dirvos kokybė. Žmogus rūpinosi, kaip pagerinti jos derlingumą, siekė pažinti dirvožemio savybes. Dirvožemio derlingumas priklauso nuo jame vykstančių biologinių procesų.

Didelės reikšmės dirvožemio derlingumui turi jame gyvenantys organizmai, jų gausumas. Vieni iš dirvožemio faunos atstovų yra sliekai. Jie ilgai gyvena, aktyvūs lyginant su kita dirvožemio zoofauna. Tai viena iš geriausiai ištirtų gyvūnų grupių gyvenančių dirvožemyje. Sliekų reikšmė ir veikla dirvožemio formavimuisi turi didelės įtakos.

Sliekai – judrūs gyvūnai, kurie turi įtakos dirvožemio fizikinėmis ir cheminėmis savybėmis. Jie, judėdami dirvožemyje, rausia įvairius urvelius, skirtingomis kryptimis, ne tik ariamajame sluoksnyje, bet ir gali raustis 30–70 cm gylyje. Toks sliekų judėjimas purena ir maišo dirvožemio sluoksnius.

Kita sliekų nauda yra ta, kad jie traukia organines medžiagas iš paviršiaus į gilesnius sluoksnius. Virškinamajame trakte sugeba augalines liekanas, ardyti sudarant bestruktūrę masę. Šios masės paviršius yra padidinamas ir tampa lengviau prieinamas mikroorganizmams. Išmestos į išorę su ekskrementais ne visai suvirškintos augalinės dalelės labai gera terpė mikroorganizmams veistis.

Sliekai savo kaprolitais iškloja urvelių sieneles, tuo būdu augalų šaknys lengviau įsitvirtina, jos gali giliau įsiskverbti. Vegetaciniuose induose 20 sliekų per 3–4 mėnesius paverčia 3–5 kg žemių koprolitais, taigi jas praleidžia per virškinimo organus, ir dirvožemio struktūra pasidaro gera, patvari.

Sliekai, judėdami tarp savo urvelių, pasitarnauja dirvos organizmų biocenozei. Tai reiškia, kad judėdami keičia mikrofaunos ir mikroorganizmų padėtį, gyvenamąją vietą, nes jie išstumia arba nugramzdina juos giliau į dirvožemio sluoksnius. Taip judėdami smulkūs organizmai gauna daugiau naujų maisto šaltinių, oro bei deguonies.

Sliekai yra saprofaginiai gyvūnai – mintantys pūvančiomis organinėmis medžiagomis. Kai sliekas praryja maitindamasis mineralines dirvos daleles, jos pradeda kisti žarnyne, suskyla į tirpius junginius. Ir toje dirvoje kur yra sliekų susidaro augalams reikalingų mineralinių junginių, kaip P₂O₃, K₂O. Sliekai turi kalkines liaukas, kurios neutralizuoja dirvožemio rūgštinę terpę. Tai pat sliekai dirvožemį praturtina azotu. Remiantis mokslininkų Robbins ir Birkenholtz tyrimais nustatyta, kad izoliavus sliekus negyvoji paklotė per vieną mėnesį suskaidė azoto tik 1 procentą, o esant sliekams dirvožemis praturtėjo 65 %.

Mikroorganizmų gausumas dirvožemyje priklauso nuo sliekų. Neturtingom maisto medžiagom dirvožemyje arba neišbalansuotame maisto medžiagų atžvilgiu substrate sliekai gali sumažinti mikroorganizmų gausumą, nes azoto trūkumą substrate jie kompensuoja virškindami dirvožemio mikrofloros bei mikrofaunos ląsteles, patenkančias į žarnyną su dirvožemiu. Sliekai dirvožemyje skatina celiuliozės irimą ir reguliuoja mineralizacijos – humufikacijos bakterijų mineralizatorių ir humifikatorių aktyvumą.

Taigi, sliekai yra labai naudingi dirvožemio mezofaunos atstovai – jų dėka išsimaišo organinės medžiagos, išpurianamos dirvos paklotės. Jų padarytais urveliais vanduo ir oras lengviau gali patekti į gilesnius dirvožemio sluoksnius, kas gerina dirvožemio struktūrą. Pro savo žarnyną praleidžia daug dirvožemio, kuris susiformuoja į išmatas – kaprolitus, Kurie yra svarbūs formuojantis dirvožemyje humusą. 

Stenkitės savo soduose ir daržuose sudaryti kuo palankesnes sąlygas sliekams gyventi. Tai ilgas procesas, bet sliekai yra didžiausi Jūsų padėjėjai. Na o jeigu norite greito rezultato, palepinkite dirvožemį BIOHUMUSU.

Slieko sandara ir  morfologija

Sliekai – tai segmantuotos sausumos kirmėlės, kurios priklauso Lumbricidae šeimai, Oligocheta kalsei. Slieko kūnas yra labai ištysęs, susidedantis iš žieduotų segmentų, apskritas, judėdamas gali sutrumpėti ir pailgėti. Segmentuotas jų kūnas siekia iki 30 cm ilgio.

Slieko nugaros dalis atrodo iškilesnė ir tamsesnė, o pilvo sritis plokščia ir šviesi. Sliekas turi apie 100–180 narelių, kurie turi trumpas keturias chitinines šerelių poras. Jų padedamas sliekas gali sėkmingai judėti po žeme, įsiremdamas į urvo sieneles.

  

1. pav. Slieko sandara 

 

Slieko kūno viduje yra segmentai kurie atskirti pertvara, vadinama – septa, tarp jų yra nefridijos, kurių funkcija panaši į inkstų – išskirti iš kūno nereikalingas, skystas atliekas. Nefridijų kanalėliai atsiveria į išorę gretimo narelio kūno šonuose.

Slieko paviršius visas slidus, padengtas gleivėmis, nes jos mažina trintį ir palengvina slieko judėjimą po žeme, tai pat vaidina svarbų vaidmenį slieko kvėpavime. Slieko dujų apykaita vyksta per odą, kurioje išsidėstęs tankus kapiliarų tinklas. Priekiniame slieko gale yra burna, pridengta skiaute. Slinkdamas maistas iš burnos patenka į raumeninę ryklę. Už jos – ilga stemplė, kurioje atsiveria kalkinių liaukelių angelės, reikalingos tam, kad neutralizuotų rūgštų maistą. Toliau už stemplės yra platėjantis gurklys ir raumeninis skrandis. Iš skrandžio išeina plonoji vidurinė žarna. Kai žarna prisipildo maisto medžiagomis, tada įlinkimas, esantis žarnoje, atsipalaiduoja ir išsitiesia, taip padidina žarnos talpą. Vidinė žarna pereina į užpakalinę, o ši baigiasi analine anga.

Slieko kraujotakos sistema uždara, tai kraujas, tekėdamas per kraujagysles neišsilieja į kūno ertmes. Išilgai nugaros eina nugarinė kraujagyslė, o pilvo pusėje įeina pilvinė kraujagyslė. Nugarinei kraujagyslei pulsuojant kraujas pervaromas iš užpakalinės kūno dalies į priekinę dalį, žiedinėmis kraujagyslėmis kraujas patenka į pilvinę kraujagyslę. Kraujo funkcija − nešioti deguonį bei maisto medžiagas po visą slieko kūną. Nervų sistema sudaryta pilvo pusėje iš per visą kūną einančių ganglijų (mazgų) grandinėlės. Jinai gaubia kiekvieną segmentą ir visus organus. Ryklės srityje pilvo grandinėlė susijungia su apirykliniu gangliju (apačioje) ir su stambiu gangliju nugaroje. Sliekams būdinga hermafroditinė lytinė sistema. Ji išsidėsčiusi slieko kūno gale tarp 9 ir 15 segmentų. Dauginasi balnelis su gausiomis epitelinėmis ląstelėmis. Kurios yra 32–37 segmentuose, latakėliai – 14, kiaušidės – 13, o sėklidės 11–13 segmente. Sliekai yra labai jautrūs azoto junginiams, todėl jei šių junginių gana daug, jie greičiau auga ir vystosi. 

Išskirtinės biohumuso savybės:

Išskirtinės biohumuso savybės:

• sudėtyje nėra piktžolių sėklų, nes mėšle esančios piktžolių sėklos praeina pro slieko organizmą ir praranda savo daigumą, o brandinimo metu pašalinamos likusios sliekų nesuvirškintos sėklos;

• biohumuse yra didesnis kiekis vandenyje tirpių azoto, fosforo ir kalio junginių, tuo biohumusas skiriasi nuo kitų organinių trąšų;

• palyginti su mėšlu, sudėtyje yra nedidelis kiekis žarnyno lazdelių;

• sunkieji metalai sudaro kompleksinius, mažai tirpius junginius, kurie į augalus praktiškai nepatenka, todėl nėra toksiški, be to biohumuso sudėtyje esantys humatai taip pat nėra toksiški, kancerogeniški ar mutageniški;

• palyginti su kompostu ar neperdirbtu mėšlu, biohumuso sudėtyje yra daugiau biologinio azoto. Tai susiję su dideliu kiekiu azotą fiksuojančių bakterijų, esančių sliekų ekskrementuose;

• biohumuso sudėtyje taip pat yra ir tam tikras kiekis mirusių sliekų (baltyminių medžiagų), kurie padidina trąšų vertę;

• biohumusas ypač vertingas dėl huminės medžiagos ir fulvinės rūgšties;

• įrodyta, kad skirtingai nuo mėšlo, biohumusas nėra inertiškas ir augalai į jį reaguoja iškart;

Biohumusas, kas tai?

Biohumusas yra labai panašus į susiskaldžiusias durpes, didelio poringumo, puikios aeracijos, pasižymi geru drenažu bei didele vandens talpa. Biohumusą sudaro cheminiai elementai: C 17,2 –19,5 %; N 1,0–1,9 %; Ca 12,00–35,05 miligramai, gramai – litre; P 2,51–4,71 miligramai, gramai – litre; K 2,21–9,78 miligramai, gramai – litre bei Fe, Cu, Mg, Mn, Na, S, Zn ir kiti elementai. Dauguma šių elementų yra pakitę į augalams labiau prieinamas formas, tokias kaip nitratai, mainų fosforo, judriojo kalio, kalcio bei magnio junginiai. Biohumusas turi didelį sugeriamąjį paviršių, tai leidžia porose įsikurti ir vykdyti veiklą daugumai mikroorganizmų, pasižymi stipria adsorbcija bei maistinių medžiagų išsaugojimu. Mokslininkai Albanell ir Brunno konstatuoja, kad biohumusas dažniausiai yra beveik neutralus pH, kuri palanki mikroorganizmų veiklos metu susidarančių CO₂ bei organinių rūgščių gamybai. Augimą skatinančios medžiagos biohumuse yra ir rūgštinės kilmės (organinės, amino rūgštys, aminai), ir šarminės hidrolizės produktai (huminės medžiagos). JAV moksliniko Jordeo atliktais tyrimais buvo nustatyta, kad biohumuse yra ne tik visų augalų augimui būtinų medžiagų subalansuoti kiekiai, bet ir augimą skatinančios medžiagos: fermentai, antibiotikai. Esminis biohumuso skirtumas nuo įprastinio komposto yra ligų sukėlėjų ir jų padarų nebuvimas.